Matematinių gebėjimų ugdymas: kaip padėti mokiniams, turintiems ADHD?

Matematikos mokymasis pradinėse klasėse – tai ne vien skaičiavimo veiksmų atlikimas. Vaikas turi suprasti skaičių reikšmes, pastebėti jų ryšius, pasirinkti tinkamą sprendimo būdą, išlaikyti informaciją atmintyje, nuosekliai atlikti veiksmus ir patikrinti gautą atsakymą.

Mokiniams, turintiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD), šis procesas gali būti sudėtingesnis. Tačiau sunkumų dažnai kyla ne dėl nepakankamo matematinio supratimo, o dėl dėmesio valdymo, darbinės atminties, impulsyvumo, veiklos planavimo ar emocijų reguliavimo ypatumų.

Kas sudaro matematinius gebėjimus?

Matematiniai gebėjimai apima kelias tarpusavyje susijusias sritis:

• skaičiaus sandaros, kiekio ir skaičių tarpusavio ryšių supratimą;
• skaičiavimo veiksmų prasmės suvokimą ir strategijų taikymą;
• matematinių ženklų, sąvokų ir terminų supratimą;
• informacijos pateikimą piešiniu, schema, lentele ar skaičių tiese;
• tekstinių uždavinių analizę ir sprendimą;
• erdvinį, geometrinį ir loginį mąstymą;
• gebėjimą paaiškinti sprendimą, kontroliuoti veiksmus ir pasitikrinti.

Todėl vaiko matematinės žinios neturėtų būti vertinamos vien pagal skaičiavimo greitį ar per nustatytą laiką atliktų užduočių skaičių. Vienas mokinys gali gerai suprasti skaičių ryšius, bet daryti neatidumo klaidų. Kitas gali tiksliai skaičiuoti, tačiau nesuprasti tekstinio uždavinio sąlygos. Specialiojo pedagogo užduotis – nustatyti, kurioje sprendimo vietoje atsiranda sunkumas.

Kaip ADHD gali paveikti matematikos mokymąsi?

Dėmesio išlaikymas

Vaikui gali būti sunku ilgiau susitelkti į vienodo pobūdžio užduotis, išklausyti ilgesnį žodinį paaiškinimą arba pastebėti svarbią sąlygos detalę. Dėmesį gali blaškyti aplinkos garsai, klasėje vykstantis judėjimas ar informacija perkrautas užduoties lapas.

Darbinė atmintis

Spręsdamas užduotį mokinys turi trumpam atsiminti skaičius, tarpinius rezultatus, veiksmų seką ir mokytojo nurodymus. Jei darbinė atmintis greitai perkraunama, vaikas gali pamiršti, ką turėjo atlikti, praleisti žingsnį arba supainioti skaičius.

Impulsyvumas ir veiklos planavimas

Mokinys gali pradėti skaičiuoti dar neperskaitęs visos užduoties, pasirinkti pirmą pastebėtą veiksmą arba nepatikrinti atsakymo. Atliekant kelių etapų užduotis gali būti sunku nuspręsti, nuo ko pradėti ir kokia tvarka užrašyti sprendimą.

Motyvacija ir emocijų reguliavimas

Ilgos, pasikartojančios arba per sunkios užduotys gali greitai mažinti motyvaciją. Patyręs kelias nesėkmes vaikas gali pradėti sakyti „Aš nemoku matematikos“, vengti užduočių arba jautriai reaguoti į klaidas.

Svarbu atskirti ADHD nulemtus vykdomųjų funkcijų sunkumus nuo specifinio matematikos mokymosi sutrikimo. Ne kiekvienas vaikas, turintis ADHD, patiria esminių skaičiaus suvokimo sunkumų. Kartais jis supranta matematinę sąvoką, tačiau negali nuosekliai parodyti savo žinių.

Nuo ko pradėti teikiant pagalbą?

Prieš parenkant metodus svarbu išsiaiškinti, kurioje užduoties atlikimo vietoje vaikas susiduria su kliūtimi. Vertėtų stebėti:

• ar mokinys supranta užduoties sąlygą ir matematines sąvokas;
• ar geba pasirinkti tinkamą veiksmą ir paaiškinti savo pasirinkimą;
• ar išlaiko veiksmų seką ir pasižymi tarpinius rezultatus;
• ar klaidos atsiranda dėl nesupratimo, skubėjimo ar dėmesio svyravimo;
• kokios vaizdinės ir žodinės atramos vaikui padeda;
• kiek laiko mokinys gali produktyviai dirbti ir kas jį motyvuoja.

Pavyzdžiui, jei vaikas supranta sudėtį, bet pameta tarpinius rezultatus, jam pirmiausia reikia darbinės atminties atramų, o ne daugiau tokių pačių skaičiavimo užduočių.

Veiksmingi matematinių gebėjimų ugdymo metodai

1. Aiškus ir nuoseklus mokymas

Naują veiksmą ar strategiją naudinga mokyti mažais žingsniais: pedagogas parodo ir garsiai paaiškina savo mąstymą; užduotis atliekama kartu; mokinys sprendžia naudodamasis atrama; vėliau pereina prie savarankiško darbo. Išmokta strategija reguliariai pakartojama naujuose kontekstuose.

Instrukcija turėtų būti trumpa ir konkreti. Vietoj klausimo „Ar supratai?“ geriau paprašyti: „Pasakyk, ką atliksi pirmiausia.“

2. Užduoties skaidymas į mažesnes dalis

Vienu metu pateikime tik nedidelę užduoties dalį. Galima uždengti likusią lapo dalį, pažymėti šiuo metu atliekamas užduotis, ilgą užduotį suskaidyti etapais ir po trumpo darbo numatyti pasitikrinimą ar judesio pertraukėlę. Taip vaikui lengviau pradėti ir matyti savo pažangą.

3. Darbinės atminties „iškėlimas“ į išorę

Vaikui neturėtų reikėti visos informacijos išlaikyti mintyse. Galima naudoti veiksmų sekos kortelę, skaičių tiesę, šimtalangę, vietos vertės lentelę, spalvomis pažymėtus veiksmus, tekstinio uždavinio schemą ir langelius tarpiniams rezultatams.

Šios priemonės nėra mokymosi vertę mažinantis palengvinimas. Jos leidžia vaikui parodyti matematinį supratimą neperkraunant vykdomųjų funkcijų. Įgūdžiams tvirtėjant, atramos palaipsniui mažinamos.

4. Konkretus–vaizdinis–abstraktus mokymas

Naują sąvoką pirmiausia naudinga parodyti atliekant veiksmus su realiais daiktais, vėliau pavaizduoti piešiniu, schema ar skaičių tiese ir tik tada pereiti prie skaitmenų bei simbolių.

Pavyzdžiui, mokantis sudėties su dešimties perėjimu, mokinys pirmiausia sudaro skaičius iš kaladėlių, vėliau juos pavaizduoja schemoje ir galiausiai užrašo veiksmą skaitmenimis.

5. Matematinės kalbos mokymas

Tekstiniai uždaviniai reikalauja ne tik skaičiavimo, bet ir kalbos supratimo. Vaikui gali būti neaiškūs žodžiai „iš viso“, „liko“, „daugiau“, „mažiau“, „kiekvienam“, „po lygiai“ ar „skirtumas“.

Sąvoką reikėtų paaiškinti paprastais žodžiais, parodyti konkrečiu veiksmu, pavaizduoti, pavartoti keliuose sakiniuose ir paprašyti vaiko paaiškinti savais žodžiais. Svarbu mokyti suprasti aprašomą situaciją, o ne spėti veiksmą pagal vieną užduoties žodį.

6. Skaičių tiesė ir struktūruoti modeliai

Skaičių tiesė padeda matyti skaičių tvarką, atstumą ir veiksmų kryptį. Ja galima remtis mokantis sudėties, atimties, daugybos, skaičių palyginimo, trupmenų ar apytikslio skaičiavimo. Tačiau vaiką būtina mokyti ja naudotis: nuo kur pradėti, į kurią pusę judėti, ką reiškia vienas šuolis ir kaip pasitikrinti rezultatą.

7. Tekstinių uždavinių sprendimas pagal pastovią schemą

Naudinga mokyti atpažinti pasikartojančias uždavinių struktūras: dalies ir visumos, palyginimo, pokyčio, grupavimo ar dalijimo į lygias dalis.

8. Dažnas aktyvus mokinio atsakas

Ilgas pasyvus klausymasis ADHD turinčiam vaikui dažnai nėra veiksmingas. Mokinys gali parodyti atsakymą kortele, užrašyti jį mažoje lentoje, sudėti skaičių iš kaladėlių, pažymėti skaičių tiesėje, paaiškinti žingsnį porininkui ar įvertinti pateiktą sprendimą. Dažni atsakai leidžia pedagogui greitai pastebėti klaidą ir suteikti grįžtamąjį ryšį.

9. Konkretus ir savalaikis grįžtamasis ryšys

Vietoj bendro pagyrimo „šaunuolis“ verta įvardyti konkretų veiksmą: „Perskaitei visą sąlygą prieš pasirinkdamas veiksmą“, „Teisingai pasižymėjai tarpinius rezultatus“ arba „Pastebėjai klaidą ir ją ištaisei“.

Klaidą taip pat aptarkime ramiai ir konkrečiai. Vietoj „Būk atidesnis“ galima sakyti: „Sustokime ir dar kartą patikrinkime veiksmo ženklą.“

10. Metakognityvinė rutina

Iš pradžių šiuos klausimus garsiai pateikia pedagogas, o vėliau mokinys išmoksta jais naudotis savarankiškai.

Praktiniai pavyzdžiai

Sudėtis ir atimtis 1–2 klasėje

Spręsdamas veiksmą 8 + 5, mokinys iš kaladėlių sudaro aštuonetą ir penketą. Jis pastebi, kad iki dešimties trūksta dviejų, todėl penketą išskaido į 2 ir 3: 8 + 2 + 3 = 13. Vėliau sprendimas pavaizduojamas skaičių tiesėje ir užrašomas skaitmenimis. Vaikas ne tik gauna atsakymą, bet ir supranta strategiją.

Daugyba 2–3 klasėje

Mokantis veiksmo 4 × 3, mokinys sudaro keturias grupes po tris daiktus. Po to grupes nupiešia, pažymi vienodais šuoliais skaičių tiesėje ir užrašo daugybos veiksmą. Taip daugyba siejama su realia kiekių struktūra, o ne vien mechaniškai įsimenama.

Tekstinis uždavinys 3–4 klasėje

Užduotis: „Knygoje buvo perskaityti 28 puslapiai. Kitą dieną perskaityta dar 17 puslapių. Kiek puslapių perskaityta iš viso?“

Mokinys pasižymi, ką žino, įvardija, ką reikia rasti, nupiešia dvi dalis, pasirenka sudėtį ir apskaičiuoja: 28 + 17 = 45. Galiausiai patikrina, ar atsakymas logiškas: jis turi būti didesnis ir už 28, ir už 17.

Kaip gali atrodyti matematikos užsiėmimas?

1. Trumpas pasirengimas ir vaikui suprantamai įvardytas tikslas.
2. Anksčiau išmoktų įgūdžių kartojimas.
3. Vienos naujos strategijos demonstravimas.
4. Praktika kartu su pedagogu.
5. Trumpa judesio arba atsikvėpimo pertraukėlė.
6. Savarankiška kelių užduočių praktika.
7. Atsakymų patikrinimas ir trumpa refleksija.

Pamokos tikslą verta suformuluoti konkrečiai: „Šiandien mokysimės rasti svarbiausią informaciją tekstiniame uždavinyje.“ Užsiėmimo pabaigoje galima paklausti, kokia strategija padėjo, kurioje vietoje mokinys sustojo ir ką kitą kartą galės atlikti savarankiškai.

Ko vertėtų vengti?

• ilgų žodinių instrukcijų ir informacija perkrautų užduočių lapų;
• didelio vienodų užduočių kiekio;
• greičio vertinimo, kol vaikas dar nesupranta strategijos;
• viešo mokinių lyginimo ar rezultatų reitingavimo;
• neaiškių raginimų „susikaupti“ ar „labiau pasistengti“;
• pagalbinių priemonių pašalinimo per anksti;
• kiekvienos klaidos aiškinimo vien ADHD;
• bausmių už užmaršumą ar lėtesnę darbo pradžią;
• skaitmeninių programėlių naudojimo be aiškaus mokymosi tikslo.

Kaip stebėti pažangą?

Vertinkime ne tik galutinį atsakymą. Svarbu stebėti skaičiavimo tikslumą, sąvokų supratimą, pasirinktos strategijos tinkamumą, gebėjimą paaiškinti sprendimą, pagalbos poreikį, savarankiško darbo trukmę ir pasikartojančių klaidų pobūdį.

Vaikas gali vis dar padaryti skaičiavimo klaidą, tačiau jau savarankiškai perskaityti visą sąlygą, pasirinkti tinkamą veiksmą ir pastebėti, kad gautas atsakymas nėra logiškas. Tai taip pat yra reikšminga pažanga.

Pedagogų ir šeimos bendradarbiavimas

Vaikui lengviau mokytis, kai mokykloje, specialiojo pedagogo kabinete ir namuose taikomos panašios strategijos. Su šeima verta susitarti, kokių sąvokų vaikas šiuo metu mokosi, kokiomis vaizdinėmis priemonėmis naudojasi, kaip įvardijami sprendimo žingsniai ir kaip reaguojama į klaidas.

Namų darbai neturėtų virsti ilgomis papildomomis pratybomis. Dažniausiai naudingesnė trumpa, aiški ir reguliari praktika.

Pabaigai

ADHD turinčiam vaikui matematikos mokymasis tampa lengvesnis, kai sumažinamas nereikalingas vykdomųjų funkcijų krūvis ir aiškiai parodoma, kaip atlikti užduotį. Veiksminga pagalba remiasi trumpomis instrukcijomis, sistemingu mokymu, užduočių skaidymu, vaizdinėmis atramomis, dažnu aktyviu dalyvavimu ir konkrečiu grįžtamuoju ryšiu.

Svarbiausias tikslas – ne vien išmokyti vaiką gauti teisingą atsakymą. Reikia padėti jam suprasti, kaip mokytis, kokias strategijas pasirinkti ir ką daryti susidūrus su sunkumu. Patirdamas sėkmę vaikas palaipsniui stiprina ne tik matematinius gebėjimus, bet ir pasitikėjimą savimi.