Mokinys gali sklandžiai kalbėti kasdienėse situacijose, tačiau vis tiek sunkiai perskaityti nežinomą žodį, lėtai jungti garsus, painioti panašias žodžių formas ar nesuprasti perskaityto teksto. Kai vaikas mokosi antrąja kalba, šiuos sunkumus kartais linkstama laikyti natūralia kalbos mokymosi dalimi ir pagalba pradedama per vėlai.
2026 m. žurnale Journal of Language, Identity & Education paskelbtame Helén Egerhag ir Camillos Nilvius tyrime nagrinėta, ar mokslo įrodymais pagrįstas skaitymo mokymas pagal reagavimo į intervenciją modelį (angl. Response to Intervention, RTI) gali padėti ne tik jaunesniems, bet ir vyresniems mokiniams, besimokantiems švedų kalbos kaip antrosios.
Kaip buvo atliktas tyrimas?
Tyrime dalyvavo 20 antros–devintos klasės mokinių. Šešis mėnesius mokykloje buvo taikomas reagavimo į intervenciją modelis. Mokiniams, kuriems reikėjo papildomos pagalbos dekoduojant žodžius ir suprantant tekstą, buvo skirta struktūruota antrojo arba trečiojo lygmens intervencija. Palyginamosios grupės mokiniai toliau mokėsi įprastai.
RTI modelyje pagalbos intensyvumas siejamas su mokinio poreikiais ir jo daroma pažanga. Antrajame lygmenyje paprastai taikomas papildomas kryptingas mokymas mažoje grupėje. Trečiajame lygmenyje pagalba tampa dažnesnė, intensyvesnė, vyksta dar mažesnėje grupėje arba individualiai, o mokymo turinys tiksliau pritaikomas pagal mokinio klaidas.
Svarbu: antrąja kalba besimokančiam mokiniui papildoma skaitymo pagalba nėra gimtosios kalbos ar daugiakalbystės atsisakymas. Priešingai – mokinio jau turimos kalbos žinios gali tapti atrama aiškinantis žodžių reikšmes, sąvokas ir kalbų panašumus.
Ką parodė rezultatai?
Po intervencijos ir vėlesnio pakartotinio vertinimo RTI grupės mokiniai pranoko įprastai besimokiusią palyginamąją grupę pagal visus vertintus skaitymo rodiklius. Ypač ryškus ilgalaikis poveikis nustatytas skaitant pseudžodžius – išgalvotus, tačiau pagal kalbos garsinę ir rašytinę sistemą perskaitomus žodžius.
Pseudžodžių skaitymas svarbus tuo, kad mokinys negali pasikliauti vien atmintyje išsaugotu pažįstamo žodžio vaizdu. Jis turi nuosekliai atpažinti raides ar jų junginius, susieti juos su garsais ir sujungti į visumą. Todėl pagerėję pseudžodžių skaitymo rezultatai leidžia manyti, kad stiprėjo pats dekodavimo mechanizmas, o ne tik išmoktų žodžių atpažinimas.
Tyrimo rezultatai taip pat primena, kad skaitymo gebėjimas apima dvi tarpusavyje susijusias sritis: gebėjimą perskaityti žodžius ir gebėjimą suprasti kalbą. Mokinys gali patirti sunkumų vienoje arba abiejose srityse, todėl vienoda pagalba visiems nėra pakankamai tiksli.
Ką reiškia „struktūruota skaitymo pagalba“?
Struktūruota pagalba nėra vien daugiau skaitymo. Mokoma aiškiai, tiesiogiai, nuosekliai ir mažais žingsniais. Naujas gebėjimas siejamas su tuo, ką mokinys jau moka, mokytojas parodo veiksmą, mokinys jį atlieka su atrama, o vėliau – vis savarankiškiau. Klaidos taisomos iš karto ir konkrečiai, o pažanga tikrinama reguliariai.
Tiksliame pagalbos plane derinami du keliai:
- žodžių perskaitymas: fonologinis suvokimas, raidės ir garso ryšys, skiemenys, žodžio dalys, tikslus ir sklandus žodžių bei pseudžodžių skaitymas;
- kalbos ir teksto supratimas: žodynas, sakinio gramatinė sandara, pagrindinės minties nustatymas, ryšių tarp sakinių supratimas, išvadų darymas ir savo atsakymo pagrindimas.
Praktiniai struktūruotos pagalbos pavyzdžiai
Toliau pateikti pavyzdžiai nėra pažodinis tyrime taikytos programos protokolas. Jie parengti pagal tyrime nurodytas pagalbos kryptis, RTI principus ir pritaikyti lietuvių kalbos mokymosi situacijoms.
1. Raidės ir garso ryšio įtvirtinimas
Tikslas: mokinys tiksliai susieja pasirinktą raidę ar raidžių junginį su garsu ir pritaiko šį ryšį skaitydamas.
Eiga: specialistas parodo raidę ar junginį, aiškiai ištaria garsą, mokinys pakartoja ir atpažįsta jį keliuose žodžiuose. Tada skaitomi trumpi skiemenys, žodžiai ir vienas kitas pseudžodis su tuo pačiu elementu.
Pavyzdys: š – ša – aš – šaka – šilas – šoma. Paskutinis žodis išgalvotas, todėl parodo, ar mokinys geba taikyti taisyklę, o ne tik atpažįsta žinomą žodį.
2. Žodžio skaidymas ir jungimas
Tikslas: mokinys išgirsta žodžio garsinę sandarą ir nuosekliai sujungia garsus į žodį.
Eiga: žodis tariamas lėtai, kiekvienam garsui skiriamas žetonas arba langelis. Mokinys parodo garsų seką, pakeičia vieną garsą ir perskaito naują žodį.
Pavyzdys: ratas → retas → metas. Aptariama, kuris garsas ir kuri raidė pasikeitė, kaip dėl to pasikeitė žodžio reikšmė.
3. Pseudžodžių skaitymas
Tikslas: patikrinti ir stiprinti gebėjimą taikyti dekodavimo strategiją naujam žodžiui.
Eiga: pradedama nuo trumpų, paprastos sandaros pseudžodžių, pavyzdžiui, mepa, nūva, šmita, vėliau pereinama prie ilgesnių ar sudėtingesnių formų. Perskaitęs mokinys paaiškina, kaip žodį suskaidė ir kuri vieta buvo sunkiausia.
Klaidos taisymas: nepasakomas visas atsakymas. Specialistas grąžina mokinį prie konkrečios vietos: „Pažiūrėk į antrą skiemenį. Kokį garsą žymi ši raidė? Dabar sujunkime dar kartą.“
4. Žodžio sandaros ir reikšmės siejimas
Tikslas: pasitelkti šaknį, priešdėlį, priesagą ar galūnę ir žodžiui perskaityti, ir jo reikšmei suprasti.
Pavyzdys: skaityti – perskaityti – skaitytojas – skaitymas. Mokinys pažymi bendrą žodžio dalį, skaito žodžius, paaiškina jų reikšmes ir su dviem iš jų sukuria sakinius.
Vyresniems mokiniams galima rinktis dalykų pamokose vartojamus žodžius, pavyzdžiui: tirpti – ištirpti – tirpimas – tirpiklis.
5. Pakartotinis trumpo teksto skaitymas
Tikslas: didinti skaitymo tikslumą ir sklandumą neaukojant supratimo.
Eiga: pirmą kartą tekstas skaitomas siekiant tikslumo. Aptariami keli svarbūs žodžiai. Antrą kartą mokinys skaito frazėmis, pažymėtomis pasviraisiais brūkšniais. Trečią kartą skaito sklandžiai ir atsako į du klausimus: vieną apie aiškiai tekste pateiktą faktą, kitą – reikalaujantį padaryti išvadą.
Stebėjimas: fiksuojamas ne vien greitis, bet ir klaidų pobūdis, savarankiškai ištaisytos klaidos bei teksto supratimas.
6. Žodyno ir teksto supratimo stiprinimas
Tikslas: padėti mokiniui suprasti akademinę kalbą, kurios kasdieniuose pokalbiuose jis gali beveik negirdėti.
Eiga: prieš skaitant pasirenkami 3–5 esminiai žodžiai. Jie paaiškinami paprasta kalba, susiejami su paveikslu, veiksmu, sinonimu, mokinio patirtimi ar atitikmeniu jo gimtojoje kalboje. Perskaičius tekstą mokinys žodžius pavartoja atsakydamas arba trumpai atpasakodamas.
Pavyzdys: prieš gamtos mokslų tekstą aptariami žodžiai krituliai, garuoti, kauptis. Mokinys ne tik pakartoja jų apibrėžimus, bet ir paaiškina vandens apytakos seką.
30 minučių užsiėmimo pavyzdys
- 3 minutės – ankstesnio gebėjimo pakartojimas. Greitai perskaitomi jau mokyti skiemenys ar žodžių dalys.
- 7 minutės – tiesioginis naujo elemento mokymas. Specialistas paaiškina, parodo ir garsiai modeliuoja skaitymo veiksmą.
- 7 minutės – žodžių ir pseudžodžių skaitymas. Mokinys taiko naują ryšį, gauna trumpą ir tikslią grįžtamąją informaciją.
- 8 minutės – rišlaus teksto skaitymas. Trumpame amžių atitinkančiame tekste kartojasi mokytas elementas; kartu aptariami svarbūs žodžiai.
- 3 minutės – teksto supratimas. Mokinys pasako pagrindinę mintį, atsako į klausimą ir pagrindžia atsakymą teksto informacija.
- 2 minutės – įsivertinimas ir duomenų fiksavimas. Pažymima, kas pavyko, kur reikėjo pagalbos ir koks bus kitas žingsnis.
Kaip stebėti pažangą?
Vien bendro įspūdžio, kad mokinys „skaito geriau“, nepakanka. Kas kelias savaites verta trumpai patikrinti tas pačias gebėjimų sritis ir fiksuoti:
- taisyklingai perskaitytų žodžių ir pseudžodžių skaičių;
- klaidų pobūdį: praleidimus, pakeitimus, spėjimą pagal pirmąją raidę, galūnių neperskaitymą;
- skaitymo tikslumą ir sklandumą trumpame tekste;
- žodžių reikšmių supratimą;
- gebėjimą rasti informaciją, padaryti išvadą ir pagrįsti atsakymą;
- pagalbos lygį: kiek užuominų reikėjo ir ar mokinys strategiją pritaikė savarankiškai.
Jeigu pažanga per kelis matavimus menka, nereikėtų vien kartoti to paties. Svarbu peržiūrėti sunkumo mechanizmą, mažinti grupę, dažninti užsiėmimus, trumpinti mokymo žingsnį arba keisti atramas. Jeigu mokinys sparčiai tobulėja, pagalba gali būti palaipsniui mažinama, kartu tikrinant, ar gebėjimas išlieka ir persikelia į dalykų pamokas.
Ką svarbu įvertinti dirbant su daugiakalbiu mokiniu?
Skaitymo sunkumų negalima nustatyti vien pagal lietuvių kalbos žodyną ar teksto supratimą. Vertinant verta surinkti informaciją apie mokinio ugdymo kalbos mokymosi trukmę, mokymosi galimybes, ankstesnį ugdymą, skaitymą gimtąja kalba, lankomumą ir suteiktą pagalbą. Naudinga atskirai įvertinti dekodavimą ir kalbos supratimą.
Jeigu mokinys tiksliai skaito pseudžodžius, bet nesupranta teksto, pagalbos centras turėtų būti žodynas, sakinių supratimas ir žinių apie temą plėtimas. Jeigu žodžiu mokinys temą supranta, tačiau lėtai ir netiksliai skaito net trumpus naujus žodžius, reikia kryptingos dekodavimo pagalbos. Sunkumai abiejose srityse rodo kompleksinės intervencijos poreikį.
Tyrimo ribotumai
Tyrimo imtis buvo labai maža – tik 20 mokinių, o grupės nebuvo sudarytos atsitiktinai. Dalyviai mokėsi švedų kalbos kaip antrosios, todėl rezultatų negalima tiesiogiai perkelti į lietuvių kalbos aplinką. Viešai pateiktame tyrimo apraše taip pat nėra visų intervencijos užsiėmimų turinio detalių. Dėl šių priežasčių rezultatai yra perspektyvūs, tačiau juos dar reikia patvirtinti didesniais ir griežtesnio dizaino tyrimais.
Pabaigai
Svarbiausia šio tyrimo žinia – tikslingai skaitymo pagalbai nėra „per vėlu“ vien todėl, kad mokinys jau vyresnis ar ugdymo kalbos mokosi kaip antrosios. Kai pagalba remiasi konkrečiu mokinio profiliu, apima dekodavimą ir supratimą, o jos intensyvumas koreguojamas pagal pažangos duomenis, mokinys gauna realią galimybę stiprinti pamatinius skaitymo gebėjimus.
Tyrimo šaltinis
Egerhag, H. ir Nilvius, C. (2026). Promoting Reading Among L2 Students in Grade 2–9 Within a Response to Intervention Framework. Journal of Language, Identity & Education.